Sekmadienį ryte kepėm šašlykus. Ryte tikriausia dėl to, kad Velykos. Neatsitiktinai ryte ant stalo atsirado ir alus. Šį kartą iš rūsio ištraukiau , deja, paskutinius 2 litrus belgiško elio. Sumasčiau kad beveik dviejų metų brandos jam pakaks. O ir man įdomu kaip jis susigulėjo, paskutinis ragavimas buvo praeitais metais rudeniop. Kadangi šį elį viriau pats, tai pažymių nerašysiu. Nemandagu kažkaip. Kemšam... Metų laikai keitėsi, alus nė velnio.Kvapas: Rūgštelė, lengvas salyklinis su apčiuopiamais apyniais. Aplamai viskas prigesinta. Ir sauso apyniavimo Willamette paliko tik žolinį ar tai šieno pėdsaką. Mielių aromato, kas būdinga belgiškiems, jokio. Kitą vertus mieles naudojau neutralias, tai dėl to krimstis neverta.
Išvaizda: Kaip nuotraukoje. Per tiek laiko išskaidrėjo kaip ašara. Puta šampaninės tekstūros tik ilgiau išliekanti.
Skonis: Kaip ir minėjau, po pusmečio mažai pokyčių. Ryškus apynių skonis. Ąžuolas vis dar sunkiai slepiasi. Ir netgi kiša koją. Su jo kiekiu truputį perlenkiau. Viską atperka ilgoka branda. Pakankamai susigulėjęs, kampuotų skonių nebelikę. Išsausėjęs, vyno charakterį įgijęs, bet jokiu būdu nenurūgštėjęs ir vis dar alus.
Gomurys: Su gomuriu kiek kitaip. Išlenda kažkoks sunkiai nusakomas pašalinis poskonis. Arba tai iš ąžuolo, arba sauso apyniavimo rezultatas. Ir jis visai nedžiugina. Žodžiu, skaniausias tuomet kai alus dar burnoje :)
Bendras įspūdis. Apyniai sudėti/parinkti netinkamai. Per daug ąžuolo. Bokalą išgėriau nesunkiai, bet kartoti nesinorėjo. Buvo ir švelnesnių gėrimų šalia, pradžiai. Šis alus buvo prasčiausias iš mano ilgai brandinamų, bet tikrai geriamas. Reikia vengti tokio kalibro taros. Butų tūnojęs ,033 l. buteliukuose, viskas būtu susigėrę skaniau, ir dar antrą atsikimšęs.
Taip aš sutikau šventąjį rytą su 7% alumi, o ne su ostija burnoj. Kur ritasi pasaulis....?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą